Vienuolyno 2a, Miroslavas,
LT-64235 Alytaus r.

Laidotuvės

Krikščioniškos laidotuvės

1680  Visų, o ypač įkrikščioninimo sakramentų tikslas yra paskutinės Dievo vaiko Velykos, kurios per mirtį įveda jį į Dangaus karalystės gyvenimą. Tada išsipildo tai, ką tikėdami su viltimi išpažįstame: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo.“14

I. Paskutinės krikščionio Velykos

1681  Krikščioniškąją mirties prasmę nušviečia velykinis Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinys. Kristuje sudėtos visos mūsų viltys. Krikščionis, kuris miršta Jėzuje Kristuje, palieka kūno būstinę ir įsikuria pas Viešpatį.15

1682  Mirties dieną krikščioniui baigiasi jo sakramentinis gyvenimas, prasidėjęs naujuoju gimimu per Krikštą, ateina jo galutinis „supanašėjimas su Dievo Sūnaus paveikslu“, kurį suteikė Šventosios Dvasios patepimas, ir prasideda dalyvavimas Karalystės pokylyje, kurio jau yra ragavęs Eucharistijoje, nors jam dar ir reikėtų galutinio nuskaistinimo, kad galėtų apsivilkti vestuviniu drabužiu.

1683  Bažnyčia, aprūpindama sakramentais, kaip Motina nešė krikščionį savo glėbyje jo žemiškos kelionės metu, dabar palydi jį ir baigiantis kelionei, kad atiduotų „į Tėvo rankas“. Ji atnašauja Tėvui Kristuje Jo malonės vaiką ir su viltimi it sėklą laidoja žemėje kūną, kuris kelsis garbingas.16 Ši atnaša tobulai švenčiama eucharistinės aukos metu; prieš ją ir po jos atliekami palai–minimai yra sakramentalijos.

II. Laidotuvių apeigos

1684  Krikščioniškos laidotuvės yra Bažnyčios liturginės apeigos. Savo patarnavimu Bažnyčia nori ir pabrėžti veiksmingą vienybę su mirusiuoju, ir įtraukti į tą vienybę laidoti susirinkusią bendruomenę, skelbdama jai amžinąjį gyvenimą.

1685  Įvairios laidotuvių apeigos išreiškia krikščioniškos mirties velykinę prasmę ir atitinka kiekvieno regiono aplinką bei tradicijas, netgi parenkant liturginę spalvą.17

1686  Romos liturgijos apeigynas Ordo exsequiarum (OEx) pateikia trejopas laidotuvių apeigas pagal tris vietas, kuriose jos vyksta (namuose, bažnyčioje, kapinėse); atsižvelgiama ir į tai, kas svarbu šeimai, į vietos papročius, liaudies kultūrą ir pamaldumą. Laidotuvių eiga yra bendra visoms liturginėms tradicijoms. Joje svarbiausi keturi momentai:

1687  Bendruomenės pasveikinimas. Apeigos pradedamos religiniu pasveikinimu. Mirusiojo artimieji pasveikinami „paguodos žodžiu“ (Naujojo Testamento mintimi tai yra viltį teikianti Šventosios Dvasios jėga18). Melstis susirinkusi bendruomenė taip pat išgirsta „amžinojo gyvenimo žodžius“. Bendruomenės nario mirties (arba mirties metinių bei septintoji ar trisdešimtoji po mirties) diena duoda progos pažvelgti anapus „šio pasaulio“ ir tikinčiųjų mintis nukreipti į tikėjimo prisikėlusiuoju Kristumi tikrovę.

1688  Žodžio liturgijai. laidotuvių metu reikia pasirengti ypač rūpestingai, nes tarp laidotuvių dalyvių gali būti tikinčiųjų, retai dalyvaujančių pamaldose, ir mirusiojo draugų nekrikščionių. Ypač homilijoje reikia „vengti gedulinio gražbyliavimo“19, o krikščioniškos mirties slėpinį nušviesti prisikėlusiojo Kristaus šviesa.

1689  Eucharistinė auka. Jei apeigos vyksta bažnyčioje, krikščioniškos mirties, kaip Velykų tikrovės, centras yra Eucharistija.20 Kaip tik tada Bažnyčia parodo savo veiksmingą vienybę su mirusiuoju: atnašaudama Tėvui Šventojoje Dvasioje Kristaus mirties ir prisikėlimo auką, ji prašo, kad jos vaikas būtų nuvalytas nuo nuodėmių bei jų pasekmių ir švęstų tobulas Velykas, dalyvaudamas Dangaus karalystės puotoje.21 Taip švęsdama Eucharistiją, per komuniją priimdama Kristaus Kūną, kurio gyvas narys yra mirusysis, ir melsdamasi už jį ir su juo, tikinčiųjų bendruomenė, ypač mirusiojo šeima, mokosi gyventi vienybėje su tuo, kuris „užmigo Viešpatyje“.

1690  Atsisveikindama su mirusiuoju, Bažnyčia jį „paveda Dievui“. Tai „paskutinis sudie ('su Dievu'), kuriuo krikščioniškoji bendruomenė atsisveikina su vienu iš savo narių, prieš išnešdama jo kūną laidoti“22. Bizantijos tradicija tą atsisveikinimą išreiškia mirusiojo pabučiavimu:

Galutinai atsisveikinant „giedama ne tik dėl to, kad jis iškeliavo iš šio pasaulio ir išsiskyrė su mumis, bet ir dėl to, kad išlieka vienybė ir susijungimas. Mirtis anaiptol mūsų neišskiria, nes visi einame tuo pačiu keliu ir susitiksime toje pačioje vietoje. Mes niekada nebūsime išskirti, nes gyvename Kristui ir dabar esame suvienyti su Kristumi, eidami pas Jį. [...] Mes visi drauge būsime Kristuje“